Mokymas atrodo gerinantis pacientu bendravimo gebejimus chirurginiu gyventoju specifiniams scenarijams

Remiantis rugpjucio menesio leidimo ataskaita Chirurgijos archyvai, vienas is JAMA / Archyvai zurnalai, teikianti chirurginiu gyventoju mokyma, kad butu galima veiksmingiau bendrauti su pacientais konkreciais atvejais (pavyzdziui, kai pacientas serga veziu), gali sustiprinti bendravimo igudzius konkreciais atvejais, bet ne bendrais bendravimo igudziais. Straipsnis yra "Evolution": chirurginis rengimas tema tema.
Chirurginiai gyventojai apskritai neturi formalaus paciento ugdymo mokymo programu, ir tikimasi, kad sie igudziai bus ismokti praktikoje pagal pagrindine informacija straipsnyje.
Medicinos mokslo laipsnio akreditavimo taryba teigia, kad bendravimo igudziai yra pagrindine kompetencija ir kad jiems reikalingos rezidenturos programos, skirtos oficialiu procesu, skirtu ivertinti gyventoju bendravimo gebejimus, pateikti jiems atsiliepimus ir ivertinti ivertinimo rezultatus, siekiant pagerinti gyventoju kompetencija siam igudziams.
Placiai paplites budas mokytis ir vertinti klinikinius bei bendravimo igudzius yra standartizuotu pacientu naudojimas (SP, paprastai veikejai, mokomi atlikti pacientu vaidmeni, vertintojai ir kartais instruktoriai klinikiniu tyrimu metu).
Anksciau moksliniai tyrimai ivertino chirurginiu gyventoju testavima tokioje praktikoje tokiais scenarijais kaip seimos gyvenimo pabaigos konferencijos ir komplikaciju atskleidimas.
Autoriai paaiskina:

"Sio projekto tikslas buvo ismokyti chirurgu gyventojus i savo praktika itraukti i pacienta orientuotus bendravimo igudzius, teikiant emocine parama, perejima ir testinuma, taip pat informacija ir svietima, itraukiant seima ir draugus, gerbiant pacientu vertybes ir skirtumus "

Rajivas Y. Chandawarkaras, M.D. is Konektikuto medicinos mokyklos Farmingtonas ir jo kolegos atliko triju pakopu tyrima, kuriame dalyvavo 44 bendrosios chirurgijos gyventojai. Pirmajame etape gyventojai turejo imituoti SP teikima kruties vezio ar tiesiosios zarnos vezio diagnoze, o SP veliau ivertina savo igudzius pagal konkretaus bukles turini (pvz., Nustatydama diagnoze ir padedama pacientui tai suprasti) ir bendrojo bendravimo gebejimus .
Antrasis etapas susideda is triju daliu interaktyviosios programos, apimancios pacientu bendravimo principus, chirurgo patirti ivairiuose vaidmenyse (gydytojas, paciento ir paciento sutuoktinis) ir vaidmenu, kuriose gyventojai veike kaip pacientai, gydytojai ir stebetojai. Spektakliai buvo savarankiskai ivertinti.
Treciuoju etapu gyventojai pakartotinai ivertino SP naudojant tuos pacius metodus, kaip ir 1 pakopoje, taciau jie buvo perjungiami i vezi, todel gyventojai, kurie pirma karta susidure su kruties vezio simuliacija, veliau susidure su tiesiosios zarnos vezio simuliacija ir atvirksciai.

Nors tarp dalyviu bendrojo bendravimo igudziu pries testa ir po testo nepastebeta reiksmingu skirtumu, gyventoju konkretaus atvejo rodikliai gerokai pagerejo, palyginti su vidurkio vidurkiu 8,5 pagal skale nuo 0 iki 13, iki galutinio vidurkio vidurio taskais. Rezultatai nesiskiria nuo modeliuojamo vezio tipo, o tai reiskia, kad jokiu atveju nera jokio budingo saliskumo rezultatu palyginimui.
Autoriai raso:

"Musu rezultatai rodo, kad konkreciai situacijai budingi patobulinimai, atrodo, yra labiau tinkami ismatuojamam tobulejimui nei bendri bendravimo igudziai, bent jau su ribotu trumpalaikiu mokymu, kuri mes naudojome. Tokius igudzius galima ivertinti ilgiau, galbut itraukiant si modeli ir vertinimus is metu i metus. "

Jie tesia sakydami, kad siame tyrime taikomus metodus gali priimti kitos mokymo ligonines arba bendruomenes sveikatos centrai, kuriu kiekviena programa reikalinga pakeitimais. Jie daro isvada:

"Be bendravimo igudziu net geriausias chirurginis mokymas taptu neveiksmingas."

Parase Petra Rattue