Psichozine depresija - tikras psichiatrijos sindromas?

Tyrimu skaicius yra svarbus ir kliniskai reiksmingas psichozines depresijos (PD) ir ne PD skirtumai per pastaruosius desimtmecius zymiai padidejo. Si dabartiniu duomenu santrauka leidzia tai padaryti psichozine depresija dabar atitinka galiojancio psichiatrinio sindromo kriterijus.
Tyrejai Søren Dinesen Østergaard, Anthony J. Rothschild, Peter Uggerby, Povl Munk-Jørgensen, Per Bech ir Ole Mors sako, kad siuloma pakartotinai apibrezti psichozine depresija TBT-11, ir tokia perziura bus naudinga ir moksliniams tyrimams, ir klinikine praktika.

Psichozine depresija. Delusine depresija

Tyrejai surinko naujus duomenis, kuriuose palaikoma nauja psichozines depresijos klasifikacija (PD), t.y. depresija, kuria lydi psichoziniai simptomai, taip pat vadinami apgaulinga depresija DSM-IV.
Remiantis ivairiu klinikiniu, terapiniu ir prognostiniu skirtumu tarp PD ir nepsichozines depresijos (ne PD), buvo pasiulyta, kad PD turetu buti is naujo klasifikuojamas kaip depresijos klase.
Straipsnis, paskelbtas dabartiniame numeryje Psichoterapija ir psichosomatika, nagrineja klausimus, susijusius su ir pries PD klasifikavima kaip atskira sindroma, esant sutrikimams. Remiantis dabartiniais irodymais, mokslininkai pateiks plana pertvarkyti PD per 2015 m. 11. Tarptautines ligu klasifikatoriaus (TLK-11) perziura.
Pacientams, sergantiems psichozine depresija, be depresijos kyla manijos ir (arba) haliucinacijos. Tai nera nedaznas sutrikimas, kuris yra nepakankamai diagnozuotas, nepakankamai gydomas ir turintis dideli sergamuma ir mirtinguma. Palyginus su kitais, maziau paplitais ir maziau sunkiais psichiniais sutrikimais, psichozine depresija buvo siek tiek praleista del savo demesio lygio.

Psichozines depresijos pacientams paprastai budinga anheedonija (negali patirti malonumo), psichomotorinis suletejimas, susidomejimo praradimas, bloga koncentracija, kaltes klaidinimas, liga ir artejancios nelaimes ar beverciai jausmai. Nepaisant psichozes savybiu, PD turi aiskia simptomatologija, isskiriancia ja nuo ne PD atveju, susijusiu su apsvitinimu, psichomotoriniais sutrikimais, susijaudinimu ar letinimu, nemiga, sumisimu ir kognityvia disfunkcija.
Sutrikimo kursas yra susijes su padidejusiu recidyvo daznumu ir didesniu ilgalaikiu psichosocialiniu sutrikimu, taip pat su didesniu mirtingumo rodikliu nei ne PD pacientams, kurie gali buti susije su didesniu savizudybiu pavojumi.
Vienas is DSM-IV darbo grupes del nuotaikos sutrikimu argumentu pries PD klasifikavima kaip savarankiska sutrikima yra tai, kad mes jau turime per daug psichiniu sutrikimu. Taciau argumentas skamba priestaringai, nes PD yra palyginti daznas sutrikimas, kuris jau yra apibreztas diagnostikos vadovuose.
Dar vienas priespriesinis veiksnys klasifikuojant PD kaip atskira sutrikima yra rysys tarp depresijos sunkumo ir psichozes buvimo, remiantis teiginiais, kad skirtumai tarp PD ir ne PD gali atspindeti tik depresijos sunkumo stadijas.

Taciau, remiantis paskutiniu tyrimu duomenimis, PD epizodai nebutinai yra "sunkus", priklausantys nuo depresijos simptomu skaiciaus. Be to, tyrimas parode, kad pacientams, kuriems nebuvo psichozes, gali pasireiksti psichozes depresijos epizodai, kuriu simptomai yra stipresni nei psichozes depresijos epizodai pacientams, sergantiems PD.
PD taip pat turi nedideli diagnozes stabiluma, dar viena priezastis, galbut, negali ja is naujo klasifikuoti kaip atskira liga.
Tai pasakydamas, del visu psichiniu sutrikimu ir visu bendru ligu siuo klausimu gali pasikeisti diagnoze ir taip vadinamos diagnostines drebejos.
DSM-IV darbo grupe taip pat priestaringai teigia, kad PD del savo reakcijos i gydyma neturetu buti laikomas savaiminiu sutrikimu. Remiantis bendru nuomone, PD rodo bloga atsaka i antidepresantu monoterapija, be to, kai kurie duomenys rodo, kad sis gydymas gali pabloginti psichozinius simptomus.
Remiantis naujausiais tyrimais, geriausias PD gydymas apima antidepresantu ir antipsichoziniu vaistu vartojima. Remiantis siais rezultatais, dauguma PD ekspertu gairiu rekomenduoja, kad siu pacientu pirmosios eiles gydymas butu arba elektrokonvulsinis gydymas, arba antidepresantu ir antipsichoziniu vaistu derinys, kaip pirmosios eiles gydymas.
Si gydymo rekomendacija is esmes skiriasi nuo pacientu, kuriems nera PD, kai platesnis antipsichoziniu preparatu vartojimas yra svarstomas tik tuo atveju, jei pacientas neatspindi bent dvieju antidepresantu monoterapijos kursu.
Bipolinio sutrikimo atsiradimo rizika yra ypac didele tiems, kurie kencia nuo vienpoliacines psichozines depresijos (UPD), o su UPD pacientu giminaiciais, kurie dazniau diagnozuojami kaip bipoliniai, nei giminaiciai pacientu, kuriems nera PD. Vienpoliniai sutrikusi bipoliniu sutrikimu serganciu pacientu giminaiciai turi didesne psichinio potipio issivystymo rizika, palyginti su vienos hipoglikemijos slopintais sveiku ligoniu giminaiciais.
Panasus i UPD atveji, atrodo, kad psichozinis bipolines depresijos potipas taip pat gali paveikti simptomus, gydymo atsaka, ligos eiga ir prognoze. Atsizvelgiant i skirtingus veiksnius, tokius kaip klinikinis pateikimas, neurobiologija, paveldejimo, prognozavimo ir gydymo atsakas, PD atitinka kriterijus kaip galiojanti psichiatrini sindroma.
Tyrejai teigia, kad "PD atitinka pagristo psichiatrinio sindromo kriterijus del jo skirtingo klinikinio pateikimo, neurobiologijos, paveldejimo, prognozes ir gydymo atsako.Manome, kad pasiulyta is naujo apibrezti PD i TLK-11 yra vertas ir kad tokia perziura bus naudinga ir moksliniams tyrimams, ir klinikinei praktikai. "
Parase Grace Rattue