Organu transplantacijos laukimo sarasai gali buti dirbtinai ispusti, komentuoti organu transplantacijos ekspertai

Organu transplantaciju laukimo sarasai buvo organu transplantacijos ekspertu diskusiju tema ir ju nuomones buvo paskelbtos internete pirmiausia kaip poziuris pagal "Lancet". Jie mano, kad tokie sarasai gali buti dirbtinai ispusti, nes ne visi pacientai, kuriems reikia persodinti, faktiskai pasirenka gauti viena (ir tai priklauso nuo organo). Si nuomone yra Melburno universiteto profesoriaus Rinaldo Bellomo ir Intensyviosios terapijos departamento Austino ligonine, Melburnas, Australija, ir dr. Nereo Zamperetti, Anestezijos ir intensyviosios terapijos medicinos departamento, San Bortolo ligonines, Vicenza, Italija, ir kolegu.
Transplantacijos sarase esantys pacientai yra pazymeti arba aktyviais, arba neaktyviais, atsizvelgiant i ju susidomejima transplantuoti.
Autoriai teigia:

"Svarbu, kad ne visi laukianciuju sarase esantys pacientai
is tikruju gali buti transplantacijos. "

Jie nurodo sena straipsni, kuris buvo paskelbtas Washington Post 2008 m., kuriame teigiama, kad neaktyvus pacientai buvo didzioji dalis is mazdaug 100 000 JAV pacientu, laukianciu ivairiu transplantaciju.
Nors tikimasi, kad kai kurie pacientai gali tapti laikinai neaktyvus del infekciju, judanciu vietu ir kitu priezasciu, Washington Post Straipsnis toliau sake, kad:

"... daugiau nei 55 procentai pacientu, itrauktu i sirdies sarasa, ir beveik 49 proc. Laukdami kepenu, buvo neaktyvus daugiau nei dvejus metus. Beveik puse inertiniu, kurie lauke inkstu, neveike bent jau metus ir beveik trecdalis daugiau nei dvejus metus ... Kai kuriais atvejais pacientu tinkamumo transplantacijai vertinimai niekada nebuvo uzbaigti ... [kaip] daugiau nei 36 proc. kandidatu i inkstu persodinima ".

Autoriai taip pat atliko organu persodinimo sarasu palyginima su diabeto diagnozavimu ir gydymu. Jie teige, kad cukraus kiekis kraujyje, kuris apibrezia diabeta, per kelerius metus vystesi ir palaipsniui vis daugiau ir daugiau zmoniu tapo tinkami gydyti narkotinemis medziagomis.
Jie sako:

"Laukianciuju sarasas, trumpesnis uz pagrista transplantuojamu organu kieki, gali garantuoti, kad kiekvienas isvardytas pacientas gaus transplantacija, bet paliks kai kuriuos pacientus be gyvybes apsaugos organo, kuris is tikruju gali buti prieinamas. Taigi kai kuri infliacija yra neisvengiama ir leidzia pasirinkti pasirinkti tinkamiausia tam tikro organo gaveja (pagal dydi, imunologini suderinamuma ir tt). Taciau per tam tikra virsutine riba (atrodytu, virsijanti daugelyje saliu), sio saraso infliacija gali tapti nepriimtina. "

Autoriai pasiule, kad laukiamo saraso kriterijai turi buti perziurimi trimis lygmenimis, o pirmas lygis yra nacionalinis ir tarptautinis. Atsizvelgiant i tai, kad ne visi gali buti isgydyti del ribotu istekliu ir kad islaidos, susijusios su transplantacija, yra labai dideles, kiekviena salis turi nuspresti, kokia svarba jie skirs transplantacijos programoms ir isteklius, kuriuos jie nori investuoti i sia medicinos prieziura.
Jie pakomentavo:

"Kiekviena karta, kai mes elgiames su pacientu, mes pasirenkame paskirstyma. Galbut reikia apmastyti, kiek mes norime padeti pacientui, kuris yra isgyvenes, o neatsizvelgdamas i pacientu, kuriu nera, poreikius".

Antrasis ju persvarstymo lygis turetu buti organu liga, kuria reikia isnagrineti is visos puses, nes transplantacija yra tik maza daugialypes prieziuros dalis.
Autoriai sako:

"Transplantacijos programos neturetu paskatinti netinkamo istekliu paskirstymo nuo geriausio visu pacientu, kuriuos paveike organu nepakankamumas, prieziura".

Atsizvelgdami i pacientu ir ju seimos poreikius, organu persodinimo ekspertai teige:

"Jei pacientas bus persodintas, jis turetu buti aptartas su pacientu tik tada, kai tolesnis persodinimas yra pagristai imanomas. Jei bus griezti ir griezti atvykimo kriterijai, sarasai bus sudedami i trumpus sarasus, o idealiu atveju pacientai nebus mire laukianciuju sarase".

Italijoje, kuri taip pat atsitinka, yra vienos is autoriu kilmes salis, buvo pasiulyta, kad laukianciuju kepenu persodinimo sarasas turetu buti trumpesnis nei dvigubai kasmet persodinami organai.
Toskanoje gydytojai palaipsniui pereina nuo suderinamumo prie naujos transplantacijos koncepcijos. Suderinamumas yra procesas, kurio metu nustatoma geriausia ABO kraujo grupiu antigenu, amziaus, HLA ir tt atitiktis, o transplantavimas yra reali galimybe gauti organa.
Autoriai mano, kad paciento patekimas i organu transplantacijos laukianciuju sarasa yra nepagristas, nes pacientas turi baigties stadijos organu sutrikima. Pacientai gali ne visada pasirinkti transplantacija kaip alternatyva.
Jie sako:

"Medicina (ir jos transplantacija) nera priemone nugaleti mirti, o padeti zmonems gyventi geriausiu gyvenimu, kuri jie verti gyventi.(isvados) Atsizvelgiant i viesai paskelbtus duomenis, skaiciuojama infliacija kiekvienoje salyje skiriasi, taciau si infliacija ivyksta visame pasaulyje. Laukianciuju sarasu dydis ir atitinkamas neatitikimas tarp poreikiu ir istekliu yra ne tik mokslinis arba biomedicinos konstruktas, bet ir socialinis konstruktas. Mes tvirtina, kad atviresne diskusija gali padeti parengti aiskius, skaidrius, viesai prieinamus ir socialiai priimtinus itraukimo kriterijus. Tada sie kriterijai galetu buti skaidriai taikomi ir galetu uztikrinti geresne visu pacientu, serganciu galines pakraipos ligomis, teisingesni naudojimasi istekliais ir ilgalaike transplantacijos sistemos sekme, apsauga. "

"Persvarstymai apie transplantacijos laukiancius sarasus"
Nereo Zamperetti MD, profesorius Rinaldo Bellomo MD, Pasquale Piccinni MD, Claudio Ronco MD
"Lancet", Ankstyvoji internetine publikacija, 2011 m. Liepos 12 d. Doi: 10.1016 / S0140-6736 (10) 62343-4
Parase Anne Hudsmith